Riedančios uolos

Įsiskaičius į Grumlino įrašų seriją (1, 2, 3, 4), gimė idėja išfotografuoti vaikystėje rinktus (tiesą sakant, rinkau ne pats, o dovanodavo tėvai) automobilių modelius. Kol kas tai tik juodraštinis idėjos variantas, tikra fotosesija vyks kažkada ateityje ir su geresne aparatūra (čia fotografuota Canon PowerShot S5 IS muiline), daugiau modelių bei fonų, bet tuo tarpu gal kam bus malonu prisiminti vaikystės vaizdus ;)

Read more

Kodėl virtuvė, vonia ir tualetas - tie kambariai, kurių šviesos jungiklis _dažniausiai_ įrengtas taip, kad jį nuspaustum _prieš_ įeidamas į kambarį, o visais kitais kambarių atvejais jis pasiekiamas _tik_ įėjus į kambarį?

Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nei vaikystėje, nei paauglystėje nemėgau šitų Lewiso Carroll'o apysakų. Dėl tos pačios priežasties, kodėl nemėgau ir džiazo - per daug man ten buvo šyzos, chaoso - tiesiog trūko tvarkos ir logikos.

Džiazą su laiku supratau ir ant jo užkibau. O Alisą... na, Alisą paskutinįkart skaičiau turbūt būdamas keturiolikos, tad būtų visai įdomu pabandyti dabar :) Kažkur pas tėvus turi būti likusi knyga, reikia prisiruošti/neužmiršti susirasti.

Žodžiu, eidamas į filmą, tikėjausi daugmaž tokios šyzos, kokios įspūdį man paliko knyga. Ne, ėjau nusiteikęs ne priešiškai, greičiau atvirkščiai. Daug lūkesčių dėjau ir į tai, kad juostą režisavo Timas Burtonas - ko gero, vienas kreiviausių viso to holivudinio žiūralo režisierių.

Nepaisant to, rezultatą gavau visiškai kitokį, nei tikėjausi.

Read more

Puikus pavyzdys to, kiek visuomenę formuoja stereotipai, yra reakcija į klausimą "Ką manai apie karštą alų?..". Taip, nelygu kas klausia, bet dažniausiai tai palaikoma pokštu. Kai respondentą pavyksta įtikinti, kad čia visgi rimtas klausimas, jis paprastai išverčia akis bei liežuvį ir išbliauna: "ueeee, juk šlykštuuuu!". Hm, o teko ragauti? "Nu, ne, bet ir neragaučiau, net jei kas ir duotų"...

O karštas alus šiaip jau nėra kažkoks nebežinančių ką čia dar beparduoti prekybininkų triukas. Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio skandinavai naudojo karštą alų taip, kaip mes naudojame karštos arbatos puodelį po pasivaikščiojimo žiemą. Tiesiog tam, kad sušilti (tiesa, dar įdomi detalė, nesusijusi su alaus temperatūra, būtų ta, kad tais laikais alaus kokybė buvo vertinama jo stiprumu, t.y. pats stipriausias alus buvo vadinamas "karališkuoju", ir paprastai jo galima buvo gauti tik pas labiausiai pasiturinčius, bent jau Šiaurės šalyse)

Visgi drįstantiems išbandyti, kas visgi yra tas karštas alus, šiandien ir rytoj (III 6 ir III 7)Vilniuje kaip tik yra puiki galimybė. Kaip turbūt ir kiekvienais metais, Dusetų aludaris Ramūnas Čižas Kaziuko mugėje siūlo išbandyti alaus sriubos. "Sriuba" gaminama pagal Ramūno senelio receptą, naudojant firminį Čižo alų bei septynis ingredientus, kurių aludaris šiaip jau labai neslepia, nes kaip pats sako, "kas iš to, jei žinosi, ką sudėt, bet nežinosi po kiek ir kada?". Taip įtikintas, nelabai ir klausiausi receptūros, tad kiek įsiminiau, tai beržų pumpurus, medų ir lyg ajerus...

Skonis? Pripratusiems prie gamyklinio birzgalo, subrandinamo per tris savaites, greičiausiai tikrai nepatiks. Skonis tikrai savotiškas, bet ko gero, visą šitą dalyką geriausiai įvertinti galima tik sutapus dviems aplinkybėms: a) tu mėgsti alų b) yra vėsokas metų laikas.

Apibendrinant - bent jau pabandyti tikrai verta. Man pačiam pradėjo patikti tikrai ne iš pirmo karto, bet nuo kokių 2003-iųjų Kaziukas be bokalo ar poros karšto Čižo alaus - na, bent jau man - ne Kaziukas...

Skanaus!

Valgio gaminimas man tikrai nėra hobis. Bet negaliu ir sakyti, kad to daryti nemėgstu. Kartais kyla įkvėpimas, o kartais tiesiog aplinkybės priverčia ;) Ir dažniausia problema, su kuria tenka susidurti - _sugalvoti_, ką gaminti. Taip norėtųsi kokio tinklalapio ar tinklaraščio, kuriame būtų siūlomos ne pernelyg jau ten įmantrios, lengvai pagaminamos idėjos iš ingredientų, kurių galima rasti bet kuriame prekybos centre ar net ir toje mažoje parduotuvėlėje greta namų.

Su tokia nuostata ir pradedu šitą rubriką - gal kam pasirodys pravartu. O ilgainiui, susikaupus didesniam receptų kiekiui, gal ir pačiam bus naudinga ;)

Taigi, vištiena atseit rytietiškai. 3-4 ganėtinai sočioms porcijoms reikės:
2 pakuočių vidinės vištienos filė
paprikos
pakelio ryžių
~300 g (t.y. apie pusės didesnės skardinės) konservuotų bambuko ūglių
rytietiško raudono padažo ("Sweet Chili Sauce", "Thai Sauce" ar kas nors iš tos serijos)
poros butelių alaus
Viską galima rasti kad ir "Iki" (na, bent jau ten viską susipirkau šįvakar).

Gamyba: Užstatom virti ryžius. Į kubelius (ar juos primenančias geometrines formas) pjaustom vištieną, verčiam į įkaitintą keptuvę su aliejumi ir trupučiu sviesto (jei negaila didesnio kiekio sviesto, aliejaus galima ir išvis nenaudoti, nuo to tik skaniau ;). Uždengiam dangčiu. Į analogiškas, tik gerokai mažesnes geometrines figūras susmulkinam papriką. Verčiam į keptuvę, kartu ir bambukų ūglius (be marinato). Kurį laiką troškiname (po dangčiu). Nelaukdami, kol ryžiai galutinai išvirs, suverčiam juos į keptuvę, supilam padažą, išmaišom. Viskas. Retkarčiais pamaišydami, laukiam, kol ištrokš ;)

A, kam alus? Žinoma, virėjui ;)