© 2010 Artojas, Dievo režimas

© 2010 Džiugas Paršonis, nežinau.lt

Nebūtų toks ilgas tekstas - pasidaryčiau marškinėlius su tokiu užrašu.

Ant obels šakos kabėjo trise: du žali obuoliūkščiai ir mėnulis. Dviejų iš šitos trijulės keliai vedė tik žemyn, o trečiojo... Trečiasis, obels požiūriu, išgyveno kažkokią rekursiją, vėl ir vėl. Ne prieš gera, galvotų obelis, jei ji būtų mąstantis padaras.

Apačioje, dėl mėnulio atspindžio, raibuliuojančio prūdo paviršiuje, mušėsi varlės.

Nekantriai laukiau, kada Vilniuje įsigalės naujoji lipimo į viešąjį transportą tvarka. Vien dėl to, kad pasižiūrėti, kiek brandūs ir europietiški yra co-vilniečiai.

15 min. jau rašė, kad pirmąją dieną smulkių nesusipratimų buvo. Iš keleivių pusės. Bet kažkaip tikėjausi, kad bent jau vairuotojai tai jau tikrai bus paruošti naujajai tvarkai.

Antroji naujosios tvarkos diena. Pirmasis važiavimas - viskas tvarkingai. Antrasis važiavimas...

Troleibusas sustoja stotelėje, visi būsimieji keleiviai tvarkingai patraukiame link priekinių durų. Šios - tyli. Visos kitos - atsidaro, o priekinės - lyg užkaltos. Na, maža ką, gal sugedusios. Kadangi stovime arčiau viduriniųjų, tai pro jas ir lipame. Vos įlipus, atsidaro ir priekinės.

Pasižymiu vienkartinį bilietą čia pat prie durų, o Naz patraukia to padaryti prie vairuotojos, kad šioji pamatytų, jog mes ne tie ilgaausiai nelegalai, ir... yra aprėkiama.

- KITĄKART LIPKIT TIK PRO PRIEKĮ!!!

Vairuotojos balselis toks, kad net troleibuso viduryje girdėti... Intonacija atitinkama.

Atsiprašau. Stypsoti man prie durų ir spėlioti, kada gi tas sezamas atsivers, jei išvis atsivers? Ir dar rėkalojimai tokiu tonu, kai keleivis pats braunasi per pusę troleibuso, kad tik kažkokia bobelka galėtų jo sąžiningumu įsitikinti? Ne, ačiū, geriau jau man iškart kvieskit policiją, su jais bendrauti įdomiau.

Praslenka pora stotelių. Sustojimas trečiojoje. Žmonės jau stovi ant laiptų prie galinių ir viduriniųjų durų, rengdamiesi išlipti. Priekinės atsidaro, pro jas kažkas įlipa ir... trulas patraukia tolyn.
- Ė!
- ALIO, DURIS ATIDARYKIT!
- DURIS!!!

Vairuotojos veidas, matomas veidrodėlyje, atrodo net priekaištingas. Ot chamai. Dar ir lauk kažkas nori... Neišleisi, tai mažu dar ir primyš vietoje... Degradai gryni.

Žodžiu, tobulėti dar abiems pusėms yra kur...

Gal nuskambės šventvagiškai ar bent jau antipatriotiškai, bet aš nesuprantu Lietuvos valstybinių švenčių pasirinkimo logikos. Ne, aš ne prieš laisvadienius, bet... d v i Nepriklausomybės dienos... Valstybingumo diena, nuspręsta p r i m e t u s, kada g a l ė j o būti karūnuotas Mindaugas...

Žiūrint plačiau, neaiškios lieka ir Velykos, Kalėdos, Rasos/Joninės, Žolinės ir Visi Šventieji (kadangi Lietuva šiaip neturi valstybinės religijos, kaip nurodyta ir Konstitucijoje, o čia kažkodėl religija pririšama prie valstybės). Logikos nematau ir tarp valstybės ir sausio 1-osios. Nesakau, kad žmonėms nereikia atsigauti po naujamečio sutikimo, bet ką tai turi bendro su valstybe? Na ir taip toliau.

O štai tokia tvirtai uždokumentuota, visai Europos istorijai aktuali data, vienas iš nedaugelio atvejų, kai Lietuva pagrįstai gali didžiuotis, kad kažkam atspardė sėdimąją - paprastai pasitenkina šiokiu tokiu paminėjimu, politikų tauškalais ir nesugebant net ryškiau blykstelėti apie tai pasauliui kokiu nors tegul ir kostiuminiu filmu, tuo tarpu, kai kaimynai baltarusiai visokiems bajavykams samdosi Van Damus.

OK, užsivedžiau. O iš tiesų tai norėjau tik priminti šią dieną, triumfą prieš 600 metų (bo vėliau nieko tokio stiprumo lyg ir nenuveikėm?) ir ta proga pasiūlyti pakelti bokalą/ragą alaus/midaus. Nes bent viena diena, kuria tikrai galime didžiuotis, lietuviais būdami :)

A, ir dar siūlyčiau aplankyti parodą "Žalgirio pergalės atmintis" Arsenale. Kaip teisingai pastebėjo parodą įrenginėjęs Blondie - "Popsova paroda, bet nebloga". Pilnai pritariu. Pirmąkart su malonumu įsigilinau į mūšio eigos schemas (anksčiau, studijuojant univeroje, visa tai kažkodėl reikėjo grūstis per jėgą). Be to, ekspozicijų salėse veikia kondicionierius ;) O už tuos 6 LTL, kiek kainuoja bilietas, galite pamatyti net penkias parodas - minėtąjį "Žalgirio mūšį", archeologo dr. V. Urbanavičiaus radinių ir rekonstrukcijų "Sugrąžintą praeitį" (beje, rekomenduočiau nepasidrovėti ir paprašyti salės darbuotojų paleisti videofilmą), A. Vasiljevo "Karalienės Viktorijos laikų madą 1830-1900 m." (ekspozicija kiek papildyta, palyginus su anksčiau rodyta Radvilų rūmuose), "LDK Valdovų rūmų radinius" ir "Gotiką. Renesansą. Baroką - Valdovų Rūmų interjero vertybes". Pastarosios trys - kiek nykokos, bent jau vyriškos lyties lankytojams, kiek įsivaizduoju, bet Žalgiris ir archeologija - tikrai verta pamatyti.

Ji – jaunutė, liekna, tamsaus aukso spalvos plaukais, siekiančiais kiek žemiau jau moteriškėjančio juosmens. Akys žaižaruoja, lūpos, išryškintos kiek įtempto šypsnio, dega raudoniu. Jos delnai - ant jo alkūnių. Jis ją apkabinęs...

Jis – lieknas, pusilgiais šviesiais plaukais. Ta įkyri pradedamų auginti plaukų šukuosenėlė... Truputį įsitempęs, truputį pozuojantis, truputį nežinantis, ką daryti, bet užtikrintai laikantis delnus ant jos klubų. Povyza taip ir sako - "ji – mano! I rock!"

Abiems po kažkur keturiolika – penkiolika. Panašu, kad čia – akimirka prieš atsisveikinimą. Akivaizdu, kad nebe pirmas bučinys, bet dar ir ne vienas iš tų įprastų. Abiejų akys dega, veidai kaista, abu to laukia, lūpos pradeda artėti vienos prie kitų...

A, ar minėjau jauną vilkšunį (dydis - kaip veršio, intelektas - kaip dvejų metų vaiko), kurio pavadėlio kilpa užmiršta kybo ant Jos alkūnės linkio? Tai va, šunėkui visa šita scena nė kiek neįdomi, jis kažką įtariai uodžia... ir... štai iš krūmų išlenda... ta pūkuota dūra! Kur kniaukia!!!

Kas toliau vyksta, daug fantazijos turbūt nereikia :) Šiek tiek išplėstų akių, kai mylimoji atbula oru staiga išskrieja iš glėbio, šiek tiek nubrozdinimų, šuniokas, gaunantis kelis šniaukštelėjimus per uodegą tuo pačiu pavadėliu, šiek tiek ašarų (tikrai ne dėl skausmo), bet viskas baigiasi laimingai. (šunėkas irgi atrodė visai savimi patenkintas :)

Istorijos moralas: dauguma turbūt yra teisūs. Santykiai trise yra tikrai komplikuotas dalykas :)

Netikėjimas neneigia smalsumo, o jį palaiko. Netikėdamas idėjų grandinėmis, mėginau jų polifoniją. Pakanka netikėti, ir dvi idėjos - abi klaidingos - susiduria, sukurdamos puikią pauzę arba diabolus in musica. Negerbiau tokių idėjų, dėl kurių kiti buvo pasiryžę padėti galvas, tačiau dvi ar trys idėjos iš tų, kurių negerbiau, galėjo sukurti melodiją. Arba ritmą, geriausia - džiazo.

© 1988 Umberto Eco, "Il Pendolo Di Foucault"

Beje, kaip tik šiomis dienomis U. Eco leidyklai pridavė savo naujo romano rankraštį, kuris bent jau italų kalba pasirodys spalį ;) Romanas vadinasi "Prahos kapinės", ir, kaip sako ELTA...

Anot "Prahos kapinių" sinopsio, pasakojimo centre - šnipas, melagis ir cinikas, rezgantis intrigas ir sąmokslus, pamažu nulemiančius viso žemyno likimus.